 |
|
|
 |
||
 |
 |
Žmogui reikia žmogaus, kad galėtum suprasti: kur eini, ką darai, kur esi.. Kad save kitame sugebėtum atrasti, kad neklaidžiotum vienas nakty.. Žmogui reikia žmogaus, kad pajusti galėtum, jog kažkam reikalingas esi. Kad globotum, saugotum ir.. Kad mylėtum♥
Norėčiau Tavo vardą iškalti asfalte. Išskaptuoti medžio žievėje. Milijoną kartų užrašyti sąsiuvinio lape.
Bet labiausiai - Iškalti mažame akmenėlyje iš jūros dugno. Ir nešiotis visada ten prie širdies.
Mažą, mielą akmenėlį. Tik mano. Kad niekas apie jį nežinotu. Tik Tu.
Laikyčiau jį prie širdies, kad su kiekvienu širdies dūžiu, mintyse girdėčiau Tavo balsą.
Kad širdis šauktu paraidžiui Tavo vardą.
Kad kai būsime toli vienas nuo kito, jausčiau Tave esant šalia.
Širdyje. Mintyse. Gyvenime.
Nes Tu mažas, jaukus mano rojus. Priverčiantis šypsotis ir beprotiškai mylėti.
Tu mano stebuklas. Paverčiantis mane maža mergaite.
Tu mano rytojus. kaskart ateinantis vis gražesnis.
Tu mano pasaulis. Kurį taip gera apkabinti.
Tu mano gyvenimas. Nudažantis pasaulį įvairiomis spalvomis. Priverčiantis elgtis beprotiškai, o kartais taip vaikiškai.
Priverčiantis iš visos širdies garsiai juoktis.
Priverčiantis laukti naujos dienos. Nes pagaliau pamatysiu Tave.. Aš taip Pasiilgau Tavęs.
Ir jei galėčiau atsiusčiau Tau tūkstančius apkabinimų.
Ir jei galėčiau, danguje iš žvaigždžių sudėliočiau Tavo vardą.
Nes, kad ir kur bebūtume, mes vis tiek žiūrime į tą patį dangų.
~~~ visdėlto
myliu tave !
Rodyk draugamsKartais taip sunku ryte prabusti, kai supranti kad tavo gyvenime nėra nieko gražaus… Supranti, kad nebėra kuo tikėti, kad viskas bus gerai - nebus… Širdyje jaučiu šaltį, vienatvę, užuodžiu melą bet lyg ir pati sau meluoju ir apgaudinėju save… VISKAS BUS GERAI. Ne. Nebus, jau nebebus gerai… Buvo tada, kai mes susipažinom, kai aš tave pamačiau internete ir supratau jog tu esi TAS vienintelis, TAS dėl kurio turiu prasmę eiti tolyn… Aš taip tave mylėjau… O po mūsų susitikimo tuo įsitikinau… Tos penkios dienos buvo pačios geriausios mano gyvenime, viskas buvo taip tobula… Niekada to nepamiršiu…
O dabar… Dabar jaučiu tik šaltį persmelkusį mano kūną… Norėčiau tavim tikėt ir bandau save įtikint kad man nemeluoji… Bet… Giliai giliai širdyje to padaryti negaliu… Kiekvieną dieną jaučiu, kad mano širdis vis plyšta į mažus gabalėlius…
Nebus gerai… Jau nebebus…
Taip įdomu kartais pasidaro kodėl žmonės taip
mėgsta skaudint ir ypač jei tai mylimas žmogus…
Argi jie nepagalvoja, kad jų elgesys ar
pasakyti žodžiai nesukelia kitam skausmo…?
Aš taip ir jaučiuosi…
Įskaudinta ir vieniša…
Rodyk draugams
Ar ir tu kas rytą pramerkęs akis Tik mano veidą regi? Ar ir tu tyloje Tik mano balso aidą girdi? Tik apkabink Ir niekad niekad nepaleisk. Aš būsiu visad tavo, visada šalia O mano meile, mylėsiu tave Nepradink, kaip sapnas, Kaip ryto rasa, pasirodžius saulei Neišnyk, kaip šešėlis naktyje Dar pabūki čia Tik apkabink Ir niekad niekad nepaleisk. Aš būsiu visad tavo, visada šalia O mano meile, mylėsiu tave Net jei už lango audra Net jei širdy sutema Nenuleisk rankų, neužmerk akių Aš žinau, aš klupsiu Ir vėl atsikelsiu Aš verksiu ir vėl žodžius kartosiu Tik apkabink Ir niekad niekad nepaleisk. Aš būsiu visad tavo, visada šalia O mano meile, mylėsiu tave Tik apkabink Ir niekad niekad niekad nepaleisk… Nepaleisk…
Atsimeni, ką mes šnekėjom
ką tyliai tavęs prašiau
kad būtum tik man
tu šypsojais
bet jau vis tiek nei daugiau, nei mažiau
gal tiesiog negirdėjai
bet aš užsipisau
šnabždėt kaip daunas tuščiagalvei debilei
namiokai, intrigos ir viskas vis tiek per tyliai šiek tiek
aš tipo keliu nosį, o tu pasiek
žaidimai užpiso - taškas. na tai tiek
palik ramybę man
kai susiparinęs rūkau
galimybę man
eit savo keliu
ir ne ten jei pasukau
man pochui
atsakau: dabar jau pochui
taip norisi išjungt mobilų
prisigert v žopu kuo toliau nuo visų šitų debilų
parūkyt ramiai be juoko
kai nuoširdžiai sakau, kad myliu
palik ramybę man - tyliu
pochui man, ką dabar veiki ir kur randiesi
pochui man, kaip tau sekasi ir kaip jautiesi
pochui ant visų, tiesą sakant, dėjau
taip, aš girtas, blet, taip gėriau
Geriau jau paklausykit LiL’o bazaro gyvo
nes dar nematėte manęs girto, kai mano demonai išlindo
sprogimai buvo, aplinkui viskas griūna
o man girtam pochui
man girtam gera būna
jei kas pasakys: Skorpai, tu klysti
atsakysiu trumpai: čia alkoholipsė
šioj lysvėj pasodinta ir mano sėkla
auga dygliuota, duria paliesta, naikina miestą
keistas tas gyvenimas, jis bėga nesustodamas
o tu eini kvatodamas, paskui krenti raudodamas
lyg nieko nežinodamas pažindamas pražilsti
ir viską, kauptą prakaitu, nusineši į mirtį
nebegirdi tos ausys, kurios kada rūpėjo
tavo sąžinėj kalėjo, visą dėmesį jų nunešė su vėju
problemų tonos, krūvis, ablomas netikėtas
tu eini tyliai vienas, lietaus aplietas
pochui man, ką dabar veiki ir kur randiesi
pochui man, kaip tau sekasi ir kaip jautiesi
pochui ant visų, tiesą sakant, dėjau
taip, aš girtas, blet, taip gėriau
Rodyk draugams
Ir vėl kalendoriaus lapai
Minutės, sekundės
Žalią keičia rausva ir geltona
Ir dar vienas puodelis
Karštos, stiprios
Naktiniai filmai
Bemiegiai, ilgi
Ir stalas kampe
Tolimas, šaltas…
Gėlė vazone
Pamiršta, pasvirus
Ir vėl…
Kiek daug pauzių
Kiek daug paaukota
Prarasta…
Nenoriu nieko,
Nors gal…
Tylaus vakaro,
Ramaus miego,
Ramybės…
Vienatvės noriu,
Nors ne,
Bijau jos…
Tik aš ir ji
Ir gėlė kampe ant stalo,
Dar deganti žvake
Ir stingstantis vaškas
Nebėra jos…
Šukės…
Jų daug…
Kaip man reiktų vienos jų…reiktų
Pabėgti, palikti, pamiršti…
Dar vienas gurkšnis
Juodos, karčios
Dar viena valanda
Tuščia, beprasmė
Ir noras dar vienas…
Nebėra jo
Nebėra nieko…
Ramybė…Tyla…
